Visi leidiniai
Populiariausieji
Kultūra
Informaciniai leidiniai
Laisvalaikiui
Įdėtos prekės:
Krepšelis tuščias
Pasirinkote prekių už: 0.00 €

 
Tekstai




Dina Rubina

Petruškos sindromas

„...Ir būk tu prakeiktas su visu savo balaganu! Tikiuosi, niekados daugiau tavęs nebepamatysiu. Gana, pusę gyvenimo nugyvenau už lėlininko širmos. Ir jei kada nors, tegul ir atsitiktinai, tu priešais mane išdygsi...“
„Išdygsiu, tikrai išdygsiu... Po kokių penkių valandų imsiu ir išdygsiu, džiaugsme tu mano.“
Jis gražiai sulankstė jau gerokai apsitrynusį, per žodį „lėlininko“ perlenktą lapelį, kyštelėjo jį į vidinę striukės kišenę ir patenkintas nusišypsojo: viskas gerai. Viskas, galima sakyti, nuostabu, ji sveiksta...
Jis apglėbė žvilgsniu Prahos oro uosto salę, kur vos vos judino pelekus naktiniai keleiviai, laukdami kvietimo į lėktuvą, o už baro karštai dūsavo ir šnypšdamas purkštė į puodelį pieno putą kavos slibinukas, ir vėl ėmė stebėti tiedvi – senelę ir nenuoramą kokių penkerių metų anūkę.
Saulė dar tik rengėsi tekėti, o mergaitė buvo kupina pašėlusios energijos, ko negalėjai pasakyti apie jos nudususią senelę. Mergaitė strikinėjo čia dešine, čia kaire koja, užšokdavo keliais ant suolo, vėl nuslysdavo žemėn ir, apibėgusi didelį ratą, pasileisdavo prie senosios su dar vienu klausimu: „Se-e-e! O kuo lėktuvas kakoja – benzinu?!“
Toji nukamuota šūkčiojo:
– Nome! Nome! Eikš gi, prisėsk šalia nors minutėlę, je-e-e-rgutė-ė-ėliau!
Galiausiai senoji nukeipo. Jos akys apsimiglojo, galva iš lėto loštelėjo į krėslo atramą, smakras bejėgiškai ir švelniai atkrago, burną pražiodino žiovulys – taip ji ir pasiliko. Vos girdimai, o paskui vis garsiau jos gerklėje ėmė purslioti klekesys.
Mergaitė stabtelėjo priešais senelę. Porą minučių ji sustingusi plėšriai stebėjo visą besirutuliojančią uvertiūrą: senosios galva vis labiau lošėsi, burna vis plačiau žiojosi, knarksmo kontrapunkte suteliūškavo pritariamieji balsai, trelės, foršlagai, ir netrukus šis pergalingas choralas tolygiame oro uosto gaudesyje išsiliejo su išties polifonine galia.
Spyruokliuojamai čiužinėdama mergytė slinko vis artyn, artyn... užsiropštė ant gretimo suolo ir, pilvu užgulusi ranktūrį, iš lėto prisiartino prie knarksmo šaltinio. Jos negailestingas pailgas veidukas spindėjo tyrėjos domesiu. Dirstelėjusi tiesiai į pravirą senelės burną, ji sustingo apimta pagarbiai abejingo siaubo: taip laukinis žvelgia į kunkuliuojančio ugnikalnio kraterį...
– No-o-me-e-e! Raminkis-s-s-s... Gana iš-š-šdykauti... Leis-s-sk s-s-senelei ramiai pas-s-snaus-s-sti ir paknarkti... s-s-s... Mergytė atšoko. Balsas – šnypščiamas švilpesys – sklido ne iš senelės burnos, o iš kažkur kitur... Apimta siaubo ji apsidairė. Jai už nugaros sėdėjo keistas, panašus į indėną dėdulė: įdubę skruostai, ereliška nosis, pailgas smakras, ant striukės apykaklės nutįsusi kaselė. Keisčiausios buvo jo akys – tiršto rūko spalvos. Kietai sučiaupęs plonas lūpas ir kairės rankos pirštais nesąmoningai barbendamas į krėslo ranktūrį, jis išsiblaškęs žvelgė į priešais kabančią švieslentę. Ten, kur turėjo būti jo dešinė ranka... – o siaube!!! – raitydamasi rangėsi ir ant uodegos stojosi gyvatė!
Ji šnypštė žmogaus balsu!!!
Gyvatė pamažu kilo iš atraitotos iki alkūnės jo striukės dešinės rankovės, siūbuodama plokščia galva, mirksėdama akimi ir kyščiodama dvišaką liežuvį...
„Jis padarė tai iš rankos!“ – susivokė mergytė, cyptelėjo, šoktelėjo ir suakmenėjo, nenuleisdama akių nuo tos tarsi guma lanksčios, bekaulės rankos... Iš smiliaus ir nykščio susuktoje angelėje virpantis mažasis pirštas tapdavo čia mirksinčia akimi, čia kyščiojančiu liežuvėliu. O svarbiausia – gyvatė kalbėjo pati, tikrai pati, dėdulė tylėjo, garbės žodis, tylėjo! Jo burna buvo sučiaupta kaip rūstaus indėno iš amerikietiškų filmų.
– Dar! – kimiai įsakė mergytė, tebespigindama į gyvatę.
Tada gyvatė šleptelėjo nuo rankos, o atsivėręs didelis delnas su ilgais pirštais akimirksniu virto triušiu.
– Ak, tu pramuštgalve Nome! – sucypė triušis, krutindamas ausis ir šokinėdamas ant užmestos dėdulės kojos. – Ne tu viena moki taip šokinėti!
Šįkart mergytė įsisiurbė akimis į sučiauptą indėno burną. Spjaut jai į tą triušį, bet iš kur sklinda balsas? Negi šitaip būna?!
– Dar! – maldaujamai šūktelėjo ji.
Dėdulė nusviedė triušį po krėslu, nusiraitojo striukės rankovę ir pakimusiu balsu tarė:
– Gana to gero... užteks. Jau ir reisą paskelbė, žadink senelę.
Ir kol keleiviai spraudėsi pro įliemenuotas stiuardeses, kol kišo į bagažines krepšius ir atsisėdę sagstėsi saugos diržus, mergaitė vis tiesė galvą, akimis ieškodama to keistuolio indėno su kasele ir tokia nuostabia, stebuklinga ranka, kalbančia įvairiais balsais...


 
Populiariausieji
Visos teisės saugomos © 2013